Žengiam į Naujuosius metus!

     Lygiai prieš metus rašiau apmąstymus apie Naujuosius metus http://jovitamind.blogspot.com/2010/12/naujieji-metai.html. Kodėl apie juos tiek daug kalbama ir kodėl tiek reikšmės jiems? Senųjų palyda, Naujųjų sutikimas. Lyg atsisveikinimas su tam tikrais dalykais ir lyg su švaria sąžine, naujomis viltimis, naujomis mintimis, naujais planais, pasižadėjimais sau ar kitiems, žengiame ant naujo balto gyvenimo lapo, kuriame tik pasikeičia vienas paskutinis metų skaičius. Juk atsibudus kitą, Naujųjų metų dieną, po to dar kitą dieną, viskas tekės toliau savo vaga, gyvenimas tęsis, o gal kažkas ir pasikeis...

      Tačiau kas galėtų paneigti, kad tai puiki proga žengiant į Naujuosius pačiam žmogui kažką sau pasižadėti, ar tiesiog pasistengti gyventi geriau, kitaip, pagaliau įgyvendinti, kad ir vieną norą, kad ir patį mažiausią. Gruodžio 31 d. chaotiška diena, žmonių galvose knibžda mintys, kur tuos Naujus sutikti, jei dar nesusiplanavo, nes gi negalima jų tiesiog nepasitikti nepasiruošus ir dar vienam. Kokias vaišes, ką apsirengti, kaip kuo įdomiau sutikti tuos Naujuosius, gal nustebinti draugus staigmena ir t.t. Šurmulys Naujųjų metų naktį nurims tik paryčiais, o sausio 1 d. bus viena iš tyliausių dienų, gatvės tuščios, mašinų spūsčių nebus, žmonės niekur neskubės, bent šią dieną.

     Na kad ir sutinkant 2011 m. turėjome daug vilčių, planų, kad jie bus kitokie. 2011 m. buvau savo siekius, planus susirašiusi ant balto popieriaus lapo, 12 konkrečių norų. Juk vyrauja toks įsitikinimas, kad planai, norai, tikslai pasiekiami, labiau įgyvendinami, kai jie yra užrašyti ir mintyse nuolat įsivaizduoji juos.

     Kažkaip neseniai ir netikėtai atradau savo sąrašiuką, nes buvau jį pamiršusi ištisus metus, perskaičiau kokias viltis įdėjau į 2011 metus, ką buvau užsibrėžusi atlikti, ar pakeisti. Na buvau nustebinta, nes rašydama savo norus, kažkiek gal ir netikėjau, kad jie išsipildys. Tačiau daugiau nei pusė sąrašo įvykių įgyvendinti. Apsidžiaugiau, kad vis gi, jei turėjai troškimus savo, anksčiau ar vėliau jie įvyksta ir tu, nors primiršti kartais juos, pasineri į kasdienybę, bet jie neišsitrina iš tavo galvos. Neįgyvendintus norus perkelsiu į 2012 metus, tik savo naują metų planą papildysiu keletu veiklos užduočių, tobulėjimo, turiningesnio gyvenimo, naujos srities išbandymo, naujų įspūdžių, pažinimo.

     Beje galiu pasakyti, kad visiškai neplanuotai šiais metais įveikiau vieną savo baimę ir kuomet radau savo sąrašiuką, ten buvo parašyta „Įveikti vieną baimę“. Didelė šypsena veide atsirado. O vienas iš neįgyvendintų norų buvo aplankyti, kokią užsienio šalį. Tačiau jaučiu, kad kitąmet tai įvyks. Kitus įgyvendintus ar primirštus  planus nutylėsiu. Tik džiaugiuosi, kad vis gi mano ištarti žodžiai sau, virto realybe.

     Su artėjančiais 2012 m. !!!!! Tegul jie būna tiesiog kitokie ir, be abejonės, pilnį saulėtų dienų visose gyvenimo srityse!!!!!
http://www.youtube.com/watch?v=Xy_9bx6U8_0

Socialinių, fizinių ir dvasinių galimybių praktinis plėtojimas

   Mūsų gyvenimą labai sąlygoja įvairūs socialiniai veiksniai - fizinės, protinės, dvasinės, galimybės. Pirmiausia iškyla klausimas: kas yra tos žmogaus galimybės? Kaip jas siejame su žmogaus socialine raida?
   Žmogaus socialinė raida yra apie vystymąsi ir apie tai kaip vystymasis plečia žmogaus pasirinkimo galimybes. Bendrąja prasme tai žmogaus galimybių plėtimo procesas. Kadangi žmogaus socialinės raidos centre yra žmogus, todėl galimybių plėtimas tiesiogiai siejamas su žmogaus veikimu. Tai žmogaus pasiekimas, ką jis ar ji sugeba pasiekti ar būti. Žmogaus galimybės apima įvairias tiek mano, tiek kitų žmonių veiklos kombinacijas, gerbiant laisvą pasirinkimą.
   Įvairios žmogaus galimybės, tiek dvasinės, tiek socialinės, tiek fizinės yra labai svarbios žmogaus gyvenime. Jei visos šios galimybės būtų ribojamos, tai žmogus visuomenėje jaustųsi nepilnavertiškai. Tiesiog būtų ribojamas, suvaržytas žmogaus gyvenimas.
   Savo dvasines, fizines, socialines galimybes pagal žmogaus socialinės raidos požiūrį galiu plėsti dvejopai: tiek ugdant savo sugebėjimus, tiek naudojant gabumus. Esu jaunas žmogus, tad šiuo metu plėtoti dvasines, socialines, fizines galimybės man yra labai svarbu. Bet vėl iškyla klausimas, kaip aš galiu jas praktiškai išplėsti?
   Pirmiausia pasvarstysiu apie mano fizinių galimybių plėtimą. Visų galimybių gausybėje svarbiausias yra ilgas ir kupinas fizinių jėgų, sveikatos gyvenimas. Sveikata brangiausias turtas. Jei žmogus silpnos sveikatos tai gyvenimas tampa labiau komplikuotas ir kai kurios gyvenimo galimybės tampa labiau apribotos. Nors esu jaunas žmogus, atrodo visas gyvenimas prieš akis, bet pasakyti, kad esu sveika kaip ridikas negaliu. Tiesiog pats gyvenimas siunčia išbandymus su kuriais tenka kartais pakovoti. Todėl savo sveikatą labai branginu. Plėtoju savo fizines galimybes įvairiais būdais: reguliariai sportuoju, stengiuosi sveikai maitintis, gyventi be žalingų įpročių, kurie tampa baisiausiu priešu žmogui, kuris nori būti sveikas. Visad norisi fizines savo galimybes dar labiau plėsti, ugdyti, tačiau tas galimybes kartais apriboja tam tikri dalykai. Dažnai žmonės mėgsta sakyti, kad jei nori būti sveikas, turėk nemažai pinigų, tačiau šiam teiginiui paprieštaraučiau. Kartais net ir dideli pinigai nei laimės suteiks, nei sveikatos pridės. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus požiūrio į gyvenimą.
   Jei noriu plėsti savo fizines galimybes turiu užsiimti kūno kultūra, nes ji susijusi su sveikatos stiprinimu ir sportu. Ji padeda siekti fizinės, dvasinės ir psichinės asmens darnos. Kūno kultūra atveria žmogui galimybę patirti stipraus, išlavinto ir sveiko organizmo kūno ir judesio grožio keliamą džiaugsmą, kuria prielaidas asmens savirealizacijai ir saviraiškai atsirasti. Kūno kultūra sudaro sąlygas žmogui labiau pažinti save ir ugdyti fizinę bei dvasinę ištvermę, reikalingą kritinėse gyvenimo situacijose, individualumą, tikėjimą sėkme siekiant fizinės bei dvasinės sveikatos. Jei žmogus bus fiziškai bei dvasiškai sveikas, jis turės didelės esminės įtakos visuomeninei, ūkinei bei kultūrinei krašto pažangai.
    Mano, kaip žmogaus dvasinės galimybės taip pat yra labai svarbios, juk dvasingas žmogus jaučiasi laimingas. Čia turiu sau atsakyti į klausimą, kokias dvasines galimybes turiu praktiškai plėtoti, kad būčiau laiminga. Jei žmogus bus fiziškai stiprus, tačiau dvasiškai palūžęs, tokia žmogaus būsena jau tampa sunki, komplikuota. Dvasiškai silpnas žmogus, palūžęs, gali pakelti ranką prieš save. Juk šiais laikais daug žmonių atima patys iš savęs gyvybę. Ir to priežastis dažniausiai būna dvasiškumo nestabilumas, žmogus jaučiasi viduje tikrai labai prastai, jei vyksta tokios nelaimės, kurios tampa dažnu reiškiniu valstybės gyvenime, kasdienis reiškinys. Ir su šia problema reikia stengtis kovoti, ieškoti būdų kaip galima būtų ją išspręsti, kokias priemones taikyti.
   Dažnai girdime žodžius: depresija, skubanti visuomenė. Didelis gyvenimo tempas sukuria palankias sąlygas žmogui palūžti iš vidaus. Nes žmogus nebespėja gyventi, vis dažniau kamuoja psichologinės problemos, morališkai žmogus pavargsta ir galiausiai dvasiškai palūžta. Tad tapo populiaru kreiptis į psichologą, profesionali jo pagalba padeda ne vienam žmogui susivokti kas jis, ir atsitiesti dvasiškai. Bendraudamas su psichologu žmogus bando atsakyti į sau svarbius egzistencijos, gyvenimo klausimus. Rasdamas atsakymus į juos žmogus tampa dvasiškai stipresnis. Kartais sunku atsakyti kaip savo dvasines galimybes galiu praktiškai plėtoti. Kaip jau minėjau anksčiau, kūno kultūra prisideda prie to. Žmogus būdamas fiziškai geros būklės tampa labiau laimingas, o laimė ir yra dvasinis žmogaus stabilumas.
    Dabar XXI a., kuomet žmogus, o ypač jaunimas tampa vis mažiau dvasingi. Jie į gyvenimą žiūri labai paviršutiniškai, materialinė gerovė jiems svarbiau už bet kokius kitus dvasinius principus. Tačiau yra kelių, kuriais einant galima išlaikyti, ugdyti savo dvasinį pasaulį. Ugdymas, dvasinių galimybių plėtimas gali vykti tuomet, kai daug skaitoma, gilinamasi į tam tikrą literatūrą, tuomet mąstoma, bandoma atsakyti į savo egzistencijos šiame pasaulyje klausimus, kurie kasdien iškyla daugumai žmonių. Bendraujama su žmonėmis kuriems dvasiškumas yra nesvetimas, ilgai kalbamasi apie gyvenimą, tiesas, savo nerimus. Dalinimasis savo gyvenimiška patirtimi su artimais žmonėmis tikrai padeda tobulėti iš vidaus. Aš pasisemiu kažkokios dvasinės stiprybės. Kartais draugai būna geriausi psichologai, kai jaučiamės dvasiškai pavargę. Manau svarbu turėti savąjį sielos draugą, kuris esant moraliniam išsekimui, gelbsti visomis išgalėmis, išklauso tave, palaiko, pataria, manau pokalbis yra svarbus vaistas. Tomis akimirkomis gali kalbėti ne banalius dalykus, o gilintis į viską, toks draugas neleis tau palūžti kai bus sunku. Tiesiog svarbu dalintis su tau brangiais žmonėmis savo laimėmis ir nelaimėmis ir džiaugtis tuo gyvenimu, kad ir koks kartus ar saldus kartais jis bebūtų.
   Be abejonės išplėsti savo dvasines galimybes galima ir kitaip. Tiesiog užimtumas, veikla, kuri teiktų visapusiškos laimės, tokiu atveju galėsi tobulėti iš vidaus, dvasiškai. Kartais net paprasčiausia muzika, miela širdžiai ir turinti gilią mintį, man teikia tam tikrą ramybę.
   Žmonės užsiiminėjantys joga, meditacija labai sustiprėja dvasiškai. Bet čia jau kiekvieno pasirinkimas, kaip jis nori plėsti savo dvasines galimybes, kuomet žmogus jaučiasi gerai iš vidaus, yra nuoširdžiai laimingas, galima sakyti, kad jis yra dvasingas ir plėtojantis savo dvasines galimybes.
   Be abejonės galima pakalbėti ir apie socialines galimybes. Jei noriu jas išplėsti turiu socializuotis. Socializacija tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso. Galimybes išplėsiu jei perimsiu socialinę patirtį, tapsiu visuomeniniu žmogumi ir socialine būtybe, kuri gali prisitaikyti prie naujų situacijų įvairiais savo gyvenimo periodais. Jei busiu socializuotas žmogus, „išmokęs kultūros“, tuomet turėsiu geresnes galimybes įgyti aukštesnį socialinį statusą. Socialines galimybes taip pat plėtoti galima aktyviai dalyvaujant visuomenės gyvenime, įsitraukiant į įvairių organizacijų veiklą. Taip pat įsitraukiant į savanorišką veiklą, dalyvaujant įvairiose laisvalaikį, užimtumą, sveiką gyvenseną užtikrinančiose priemonėse. Įsitraukiant į tokią veiklą įgyjama įgūdžių, kurie praverčia dalyvaujant visuomenėje bei pilietinėje veikloje. Anksčiau priklausiau vienai jaunimo nevyriausybinei organizacijai, bet kartais pritrūkdavo tos iniciatyvos iš mano pusės įsitraukiant į jos veiklą, pati savo socialinių galimybių neišplėčiau, nors tam ir buvo sudarytos tinkamos sąlygos.  Galiu teigti, kad gavau nemažai naudingos patirties, kad ir maža dalimi prisijungusi prie jaunimo organizacijos, dalyvaudama visuomeninėje veikloje. Socialinėms galimybėms plėsti tikrai sudarytos palankiausios sąlygos, tik kaip sakoma reikia noro ir didesnės iniciatyvos. Juk labai svarbus šiuolaikinės visuomenės, ypač jaunimo, bruožas – susiskirstymas ir priklausymas įvairioms socialinėms grupėms. Aktyvėja grupių, kurias vienija tam tikros vertybės veikla. Tad įsitraukiant į tokias grupes kiekvienas galime savo socialines galimybes plėsti padedant toms organizacijoms spręsti iškilusias problemas ir dalyvauti viešajame gyvenime.
   Jei norim sugebėti laisvai veikti, disponuoti ir vidinėmis, ir išorinėmis galimybėmis, išvystyti ir naudoti savo potencialą, gyventi aktyvų, kūrybingą gyvenimą pagal žmogaus interesus ir poreikius, turime ugdyti visus savo sugebėjimus, išmokti panaudoti visus savo gabumus. Tai darydami galėsime laisvai plėtoti savo tiek fizines, tiek dvasines, bei socialines galimybes.
   Vis gi kaip teigė G.E. Poulardas: „Žmogaus galimybių riba yra ne jo fizinės jėgos, stipraus balso arba stulbinančių poelgių demonstravimas. Greičiau tai yra dvasinis stiprumas, pažadų esmė ir tikrumas, gyvenimo tikslų nuoširdumas ir pasirengimas augti toliau.“

prisiminimas šiltas ir nuoširdus...

Stingdantis ledas sukaustė pulsavimą tylų.

Aukštos sienos atitvėrė nuo visko, tai kas tikra, nesuvaidinta, nuoširdu.

Keistas randas niekaip neišnyksta, duokit trintuką jam nutrinti, argi sunku?!

Ramybei atėjus, susidrumsčia viskas lyg vanduo...

Tūkstančiai žodžių atskrieja, vienas po kito dėliodami sudėtingą seką minčių.

Laikrodis tiksi, keičiasi viskas, netikėtai tampa gera ir jauku.

Ledas aptirpsta, sienos atitolsta, randas neišnyksta, bet toks mažytis ir mielas patampa, juk jis tikras ir vis gi nepakartojamai gražus.

Tai tavo gyvenimo dalis, prisiminimas šiltas ir nuoširdus...

Popietė Trakuose

Šalimais esančius du ežerus visiškai netikėtai pasiekia lietaus lašai, nors ką tik saulutė džiugino, du ežerai spindėte spindėjo, buvo galima grožėtis veidrodiniu atspindžiu jų paviršiuje. Deja išsvajotas idealumas pranyksta...staiga keistas tuštumos pojūtis, aplink lyg trūktų kažko...ir kodėl taip...tas laikinumo jausmas...

Nida...ten kur ramybė...ten, kur kitas mažas pasaulėlis

Ten taip ramu, jauku, gera. Atgaiva kūnui ir sielai. Kampelis, kuriame manau bus malonu apsilankyti dar kartą. Nida, lyg kitas pasaulėlis, kuriame kiekvienas iš mūsų gali pabėgti nuo per greitos gyvenimo laiko tėkmės, apmąstyti, pasinerti į ramybės laikinumą...

Ten kur prisiminimai...

Anksčiau, kai buvau vaikas, daug laiko teko praleisti pas močiutę kaime, kur grynas oras, aplink miškeliai, pievos, gražios ir mielos vietos. Dabar nebe taip dažnai tenka kaime apsilankyti, bet nuvykus ten dabar, prieš akis iškyla vaikystės prisiminimai. Tas pats kelias, tas pats miškas, kur žaizdavom, vaikštinėdavom, tas pats kalnelis, tas pats beržynėlis. Atrodo niekas ir nepasikeitė.

Atėjus grybų sezonui grybautojai mėgsta apsilankyti beržynėlyje, čia visuomet rasi ką į krepšį įdėti.

Kas liko iš buvusių kaimo gyventojų gyvenamosios vietos. Čia jau tik istorija.

Šią vietą vadindavome vokiečio kapu, šalimais lipdavom į kaimo gyventojų vadinamą vokiečio kalną, kuriame uogaudavome, arba grybaudavome. O kas ten žuvo karo metais, kam tas kryžius pastatytas tiksliai ir nežinau.

Gulbės mėgsta šį prūdelį. Anksčiau jame būta daug žuvies, dabar nė kvapo jų.

Akimirka...

Vakaras, giedras dangus, saulė po truputi gęsta horizinte, silpnas vėjelis kedena plaukus. Tolumoje alsuodamas laisve skrieja paukštis. Jis vienišas, gaila neturiu sparnų, prisijungčiau kartu su juo skrieti per žydrą dangaus platybę. Galėčiau mėgautis nepatirta laisvo skrydžio galia, paliekant vienišumo rūba, ten kur esu dabar, čia. Akys nulydi skrendantį paukštį, kuris pranyksta ir tampa vos matomu taškeliu beribiame danguje. Tokia ramybė aplink, taip gera, gaudau kiekvieną gamtos skleidžiamą garsą. Mintys šoliuoja viena po kitos galvoje.

Gamta bunda iš po gilaus, ilgai ledu sukaustyto miego. Greitai augmenija įvairiomis spalvomis nuspalvins žemę. Kaip laukiu žydėjimo meto. Kiekvienas gyvas gamtos kūrinys stiebsis į tą patį vienintelį žydrą dangų. Išsiilgta šiluma apgaubs visų pečius. Saulės spinduliai bučiuos mūsų veidus, o gaivus vėjelis vis žais mūsų plaukais.

Tolumoje vėl matau parskrendant tą patį paukštį, tačiau jis nebe vienas. Vienatvė jam jau svetima. Pasveikinu jį savo šypsena veide ir vėl nulydžiu į tolį. Staiga keisti jausmai apsilanko viduje. Tai akimirka, žavinga gyvenimo akimirka, kuri yra mano...

Pilkai miniatiūrinis Laikinosios sostinės atvaizdas

Didelis miestas, mažas miestas, miestelis, užmiestis, kaimas, vienkiemis – tai keletas pavadinimų, vietos, kuriose gyvena žmonės. XXI amžius, dauguma žmonių, ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pasaulyje keliasi gyventi į didelius miestus, ar tiesiog įsikuria aplink juos, bėgdami iš vargingo kaimo, provincijos, ieškodami gardesnio gyvenimo kąsnio, ten kur didesnės perspektyvos. Tačiau nerasdami to „geresnio kąsnio“ daug žmonių vargsta didmiesčiuose. Lietuva maža šalis, kurioje tik trys milijonai gyventojų, tačiau neužilgo, po visuotinio gyventojų surašymo visi sužinosim, kiek iš tikrųjų lietuvių liko šioje šalyje, neemigravo, o liko ištikimi savo gimtinei, po kol kas. Iš tų trijų milijonų, virš pusės milijono gyventojų įsikūrę sostinėje, taip pat didelė dalis virš trijų šimtų tūkstančių gyvena Kaune, Klaipėdoje apie šimtas aštuoniasdešimt tūkstančių, taigi milijonas gyventojų isikūrę trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Visa tai parodo, jog Lietuvos provincija, mažesni miestai merdi, gyventojai keliasi į didžiuosius miestus arba tiesiog emigruoja, arba kaip daugelis mėgsta dabar sakyti evakuojasi, nes nėra darbo, o be pinigų šiais laikais sunku, žmogus oru gyvas nebus. Tokia jau karti realybė.

Kodėl dauguma taip traukia didmiestis, kur šurmulys, žmonės visur skuba, lekia. Ir mane jis traukia, po mokyklos gyvenimas atvedė į Kauną, jau šešti metai eina, kaip aš jame gyvenu. Atvykus iš provincijos atrodė didžiulis miestas, dabar jis toks didelis jau nebėra. Pirmą atvykimo dieną teko ir pasiklysti jame. Buvo įdomu pažinti patį miestą, jo gyventojus. Dauguma dalykų buvo nauji, viskas domino, nes tuo metu pūtė permainų vėjai gyvenime, studijos, nauji draugai, nauja aplinka. Kaunas pradėjo patikti, pasikeitė požiūris į jį, nes iki atsikėlimo čia, visada buvau nekokios nuomonės apie šį miestą.

Ką galėčiau pasakyti dabar, po tiek metų gyvenimo jame, kažkiek pažinus Laikinąją sostinę. Tiesiog tai nykstantis miestas, kuriame nebemiela, nebesinori gyventi. Jei kas paklaustų apie teigiamus ir neigiamus dalykus šiame mieste, gaila, bet galėčiau vardinti tik neigiamas šio miesto puses, teigiamų žodžių mažai būtų pasakyta. Nors gyvenime reikia įžvelti tik teigiamus dalykus ir pati sau tai nuolat kartoju, bet negalima pabėgti ir nuo neigiamybių, kurias būtina keisti.

Kaunas, Kaunas, Kaunas, kuom garsėja šis miestas? Taip, čia yra zoologijos sodas, kuris iš tikro neprimena tikrųjų zoologijos sodų, kurie yra užsienyje. Čia man labiau panašu į egzotinių gyvūnų prieglaudą. Kaunas turi savo krepšinio komandą, kuri vienija kauniečius, kuomet jie laimi, o jei pralaimi tai baisiausių žodžių lavina pasipila iš fanų lūpų. Kaunas turi ir ilgiausią „podiumą“, siekantį daugiau nei kilometras ilgio – Laisvės alėją, tačiau tas „podiumas“ labai merdi, nors Kauno valdžia jau šiais metais, kaip teigia žiniasklaida, pradės alėjos rekonstrukciją. Labai norisi tikėti, kad po rekonstrukcijos Laisvės alėja atgims. Tačiau miesto širdies atgimimui ir gyvumo palaikymui trukdo Kauno „kultūros reiškinys“ Akropolio vardu pavadintas, kuris lyg muziejus, lyg antri namai tampa daugumai kauniečių, kurie dienų dienas leidžia jame, ne tik pramogauja, apsipirkinėja, valgo, ieško savo gyvenimo meilės, vaikai „ruošia pamokas“, bet ir nusikalstama veikla užsiiminėja. Likusi Lietuvos dalis juokiasi, kad kauniečiai kultūrinasi tarp keturių Akropolio sienų. Miesto valdžios padaryta didelė klaida, kad leido merdėti visam miesto centrui ir klestėti tik vienam pastatui. Internete teko perskaityti tokią frazę, kad: „Kaune atidarius Akropolį kaimo turizmas sėkmingai iš Vilniaus persikėlė į Laikinąją sostinę“. Daug komiškai nemalonių istorijų apie šią vietą galėčiau papasakoti.

Kaunas tampa šviesesnis, kuomet į jį atvyksta studentai iš likusios Lietuvos dalies, jie nuspalvina niūrų miesto vaizdą, tuomet nebe taip į akį krenta sportinės aprangos ir blizgučių garbinimo kultas ir daug senyvo amžiaus žmonių. Dauguma čia mėgsta agresiją, matyt nuo per didelio neveikimo tiek jėgos prikaupta. Iškyla klausimas, o kodėl Kaune tiek daug susireikšminusių žmonių? Ne mano vienos nuomone jų čia tiek daug. Gal toks išskirtinis kauniečių bruožas, jaustis svarbiausiais, protingiausiais, reikšmingais, nors priešingai, taip nėra, nes kultūros labai nedaug, elgesys kvailas. Šypseną tai tik sukelia stebint iš šono.

Vairavimo kultūra irgi ne iš geriausių, visi lenktynininkai, kažkur vis skuba, prastos būklės Kauno gatvėmis vis lekia, o laimėtojas matyt tas, kuriam tenka vis gi sustoti policijai stabdant. O senukai čia labai drąsūs, tokių net nemačius kitur, eiti per judrią gatvę neleistinoje vietoje, kai šalimais pėsčiųjų perėja, ne kiekvienas jaunas sugebėtų, jie tikri ekstremalai, kartais ne visiems pasiseka pasiekti kitą kelio pusę ir iš savo bendraamžių nelaimių vistiek senučiukai nepasimoko.

Viešasis transportas, galima pakalbėti ir apie jį, miestas pilnas mikroautobusų, kurie labai populiarūs, net sostinėje tiek nėra, kaip Kaune. Jais važiuojant, atrodo lyg dalyvautum lenktynėse. Privalumas, greitai atsiduriama ten kur vyksti, priešingai nei su troleibusu, kuris kartais lėčiau juda, nei žmogus einantis gatve. Na visokių ir juokingų, ir nelabai situacijų teko matyti, bei patirti važiuojant viešuoju transportu.

Kauno valdžia, kuo ji ypatinga? Ją spėjo išjuokti visa Lietuva, stebėdama internetu tarybos posėdžių akimirkas ir patį savivaldybės darbuotojų darbą. Atrodo visi jie savivaldybėje „protingi“ susirinkę, viską žinantys, viską darantys, bet rezultate, nieko nežino ir darbo vaisių nelabai matosi. Gal ką tik išrinkta naujoji valdžia pagaliau imsis radikalių permainų į teigiamą miesto gyventojų pusę, į Kauno miesto atgimimą, reikia tuo tikėti. Čia tik maža dalis neigiamybių, norėtųsi, kad jų būtų kuo mažiau, bet deja. Tikėkimės, jog ateityje miestas tik šviesės, klestės augs, o ne tamsės dar labiau ir, kad šio miesto nebenorės palikti žmonės, kurie jį gali padėti prikelti. Juk Kaunas turi gražų senamiestį, yra tikrai gražių vietų, kuriose gera apsilankyti ir pasidžiaugti gyvenimo akimirkomis.

Šis miestas prisiminimuose visada išliks kaip miestas, kuriame susipažinau su daug malonių, draugiškų, nuoširdžių žmonių, su kuriais praleistos įsimintinos akimirkos leidžiant laisvalaikį ir studijuojant universitete. Dėkui Jums, kad buvote ir esate lig šiol. Tik Jūs, niūrų Kauno atvaizdą praskaidrinate ryškesnėmis spalvomis. Tačiau įsimintiniausios akimirkos, geriausi nutikimai, teigiamiausi žodžiai gyvenant Kaune verti jau kito balto lapo.

P.S. Vis gi ir Kaune gyventi galima!!!

Kai pakelsi akis į dangų, giedrą rudenio naktį
Pamatysi ryškiai žėrinčią žvaigždę,
Tokią šviesią, kuklią ir labai mažą tarp begalybės kitų žvaigždžių.
Toji žvaigždutė bus manoji,
Nuoširdi, paprasta, bet tuo pačiu ir ypatinga.
Ji šypsosis, švies tau stebuklingai visą gyvenimą
Ir ji bus netobulai tobula, nes tokia ji vienintelė
Tame beribiame paslapties danguje švytės ir bus su tavimi kartu...
Tik pakelk akis ir surask tą šviesuliuką, kuris atskleis savo paslaptį ir švies tavo vieninteliame gyvenimo kelyje.

Kodėl taip sunku kartais kažką keisti?

Labai dažnai žmonės nori ką nors keisti savo gyvenime. Atsibosta ta pati kasdieninė rutina, ar tiesiog gyvenimo džiaugsmą temdo nemielas darbas, tie patys kasdieniniai vaizdai, nusidažę pilkomis spalvomis, vienatvė, nusivylimas, finansinis nestabilumas, visa tai dar labiau prisideda prie pilkų spalvų paryškinimo. Kodėl žmonės nors ir nepatenkinti visa tuo, nori keisti savo gyvenimą, bet nekeičia ir toliau laikas bėga, o viskas stovi savo vietose. Galima daug kalbėti apie tai ir diskutuoti.

Baimė, štai kas stabdo pokyčius gyvenime. Vieni imtų prieštarauti, jei ryžtingas žmogus, kuris turi tikslų gyvenime, jokios baimės jo nesustabdys, tačiau lengva kalbėti, ne visi juk žmonės tokie, o realybė nuo kalbų skiriasi ir yra kitokia.

Baimės jausmas, o jei nepavyks, o jei nesugebėsiu keisti savo gyvenimo kita linkme, o jei bus dar blogiau. Eilė klausimų iškyla. Juokinga, bet bijoma prarasti, ko žmogus nenori savo gyvenime, nenori atsisakyti to, kas nemiela, bet gana stabilu ir užtikrinta.

Žmonės per daug prisiriša prie daiktų, vietos, darbo, žmonių, kurie kartais visiškai neprisideda prie laimingo ir visapusiškai pilnavertiško gyvenimo. Tik pats žmogus yra atsakingas už save, kas ir taip nuo senų laikų aišku kiekvienam, savo laimę. Baimė, ją reikia stengtis nugalėti, veikti, imtis veiksmų savo laimės užtikrinimui. Baimė kristi dar žemiau keičiant savo gyvenimą į tą pusę, kurios trokštame. Bet jei ir bus kritimas žemyn, jis tik dar labiau pastūmės kopti aukštyn, nes į apačią nebebus daugiau kur kristi. Didesnis užsispyrimas, valia, tikėjimas savimi, savo veiksmais, kova su baimės jausmu, tiesiog veikimas padeda žmogui žengti kitokio, trokštamo gyvenimo link. Mažais žingsneliais, ne per vieną dieną pasiekti ir įgyvendinti tai, kas giliai viduje troškimais buvo užslėpta. Tiesiog nugalėti savo baimes veikti, tai yra pagrindinis atsispyrimo taškas, nuo kurio atsiveria kitokio gyvenimo vaizdas, kitokio gyvenimo, kuriame rutiną, nemielus dalykus pakeičia sunkiu darbu pasiekti gyvenimo džiaugsmai. Be abejonės, šitoks gyvenimo kelias nėra lengvomis ir gražiomis rožėmis klotas, jį reikia susikurti sunkiu darbu, valia, tikėjimu. Svarbiausia veikti, nes nieko nedarymas žmogų veda atgal. Žmogus ne tik, kad stovi vietoje tuomet, bet eina ir atgal, į priekį tokiu atveju niekas ir nepastums.

Gyvenimas yra vienas, o galimybių daug, baimė taip pat didžiulė ir viena, bet ją galima nugalėti. Baimė, kad nepasiseks, na ir kas. Jei ir nepasiseks tam tikrais momentais, nereikia nuleisti rankų, vėl atsistoti ir žengti toliau. Svarbiausia tikėti savimi, nes po to praeis laikas ir teks gailėtis savęs, kad baimė keisti gyvenimą į tą pusę, kokio jo trokšti, buvo didesnė, už vienintelio gyvenimo laimės paieškas, savęs, kaip žmogaus pažinimą ir tobulėjimą. Nebijokim keisti pilkų kasdienybės spalvų į ryškias, pilnas gyvenimo šilumos ir džiaugsmo spalvas.

Žmogus stiprus veikti, nežinomybė ir naujovės gąsdina, belieka tik visa tai priimti, kaip dar vieną gyvenimo iššūkį, kuris tave sustiprins kaip žmogų. Tad pirmyn ir nesėdėkim vietoje, o jei ir reikės padėkime vieni kitiems nugalėti savas baimes!

P.S. Prisipažinsiu ir aš jų turiu nemažai. ;) Bet pasistengsiu su jomis pakovoti dėl šviesesnio rytojaus. :)