Vakaras, giedras dangus, saulė po truputi gęsta horizinte, silpnas vėjelis kedena plaukus. Tolumoje alsuodamas laisve skrieja paukštis. Jis vienišas, gaila neturiu sparnų, prisijungčiau kartu su juo skrieti per žydrą dangaus platybę. Galėčiau mėgautis nepatirta laisvo skrydžio galia, paliekant vienišumo rūba, ten kur esu dabar, čia. Akys nulydi skrendantį paukštį, kuris pranyksta ir tampa vos matomu taškeliu beribiame danguje. Tokia ramybė aplink, taip gera, gaudau kiekvieną gamtos skleidžiamą garsą. Mintys šoliuoja viena po kitos galvoje.
Gamta bunda iš po gilaus, ilgai ledu sukaustyto miego. Greitai augmenija įvairiomis spalvomis nuspalvins žemę. Kaip laukiu žydėjimo meto. Kiekvienas gyvas gamtos kūrinys stiebsis į tą patį vienintelį žydrą dangų. Išsiilgta šiluma apgaubs visų pečius. Saulės spinduliai bučiuos mūsų veidus, o gaivus vėjelis vis žais mūsų plaukais.
Tolumoje vėl matau parskrendant tą patį paukštį, tačiau jis nebe vienas. Vienatvė jam jau svetima. Pasveikinu jį savo šypsena veide ir vėl nulydžiu į tolį. Staiga keisti jausmai apsilanko viduje. Tai akimirka, žavinga gyvenimo akimirka, kuri yra mano...
Gamta bunda iš po gilaus, ilgai ledu sukaustyto miego. Greitai augmenija įvairiomis spalvomis nuspalvins žemę. Kaip laukiu žydėjimo meto. Kiekvienas gyvas gamtos kūrinys stiebsis į tą patį vienintelį žydrą dangų. Išsiilgta šiluma apgaubs visų pečius. Saulės spinduliai bučiuos mūsų veidus, o gaivus vėjelis vis žais mūsų plaukais.
Tolumoje vėl matau parskrendant tą patį paukštį, tačiau jis nebe vienas. Vienatvė jam jau svetima. Pasveikinu jį savo šypsena veide ir vėl nulydžiu į tolį. Staiga keisti jausmai apsilanko viduje. Tai akimirka, žavinga gyvenimo akimirka, kuri yra mano...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą