Vakaro tylumoje, giedro dangaus platybėse

Vakaro tylumoje, giedro dangaus platybėse,
Ten, kur milijonai žėrinčių žvaigždžių
Mano akys randa ramybę.
Mano mintys skrieja lyg kometos milžinišku greičiu,
Per šį nuostabų dangų.
Akys ieško krentančios žvaigždės,
Gal pavyks jai savo norą pakuždėti.
Norą, kuriuo vis dar gyva esu.
Norą, kuris kasdien mane neramina.
Norą, kurio išsipildymo laukiu kas valandą, kas minutę, kas sekundę.
Norą, kuris kartais priverčia ašaras riedėti skruostais.
Norą, kuris mano sielą daro išskirtinę ir vienintelę.
Norą, kuris gyvenimą apverčia aukštyn kojom ir priverčia skraidyti.
Tą norą, kurio išsipildymo vildamasi šioje žemėje gyvenu.
Noras - tikrosios, vienintelės meilės.
Meilės, kuri nuskraidins į tą giedrą, žėrinčių žvaigždžių dangų.
Privers širdį plakti nauju ritmu.
Privers akis žibėti lyg brangiausius deimantus.
Privers sielą kalbėti meilės žodžiais.
Jausmas, kuris leidžia jaustis laimingiausiam Pasaulyje,
Suradus vienintelį, nepakartojamą savą žmogų ir sielą.
Žmogų, kuris jausis taip pat pakylėtai su naujais gyvenimo sparnais kaip ir aš.
Suradęs tą vienintelę savą sielos žvaigždę, Meilę iš didžiosios raidės,
Kuri liepsnos amžinai ir neužges dviejose širdyse...

J.S.