Anksčiau, kai buvau vaikas, daug laiko teko praleisti pas močiutę kaime, kur grynas oras, aplink miškeliai, pievos, gražios ir mielos vietos. Dabar nebe taip dažnai tenka kaime apsilankyti, bet nuvykus ten dabar, prieš akis iškyla vaikystės prisiminimai. Tas pats kelias, tas pats miškas, kur žaizdavom, vaikštinėdavom, tas pats kalnelis, tas pats beržynėlis. Atrodo niekas ir nepasikeitė.
Atėjus grybų sezonui grybautojai mėgsta apsilankyti beržynėlyje, čia visuomet rasi ką į krepšį įdėti.
Kas liko iš buvusių kaimo gyventojų gyvenamosios vietos. Čia jau tik istorija.
Šią vietą vadindavome vokiečio kapu, šalimais lipdavom į kaimo gyventojų vadinamą vokiečio kalną, kuriame uogaudavome, arba grybaudavome. O kas ten žuvo karo metais, kam tas kryžius pastatytas tiksliai ir nežinau.
