Vis aukščiau ir aukščiau kylant auksinei šilumai jis
ir ji nenorėjo, kad ką tik prasidėjusi nauja diena pasibaigtų. Dabartis, ši
akimirka jiems buvo svarbesnė už aplink juos supantį pasaulį. Visiška tyla
apgaubusi juos taip ramino. Greitai ją sudrums bundantis miestas, žmonės,
atmerkę akis naujai dienai, mašinų judėjimas, gamtos kalbėjimas. Tačiau jis ir
ji paskendo akimirkoje, kuri yra jų abiejų. Du žmonės kažkada buvę svetimi,
dabar yra artimiausi visomis prasmėmis. Gyvenimas suvedęs juos atsitiktinai
atrodo nieko geresnio negalėjo nulemti. Du žmonės sėdėjo vienas šalia kito ant
vasaros saulės nubučiuotos žolės. Apsikabinę, tylos akimirkoje paskendę, girdėdami tik vienas kito širdies dūžius,
kvėpavimą, vėjelio paliestus ir šlamančius medžių lapus. Rytinės saulės
spinduliai vis labiau glostė jų veidus. Susikibę už rankų jautė neapsakomą
jausmą, tą jausmą, dėl kurio verta gyventi, iškęsti viską, kas sunkiausia, arba
priešingai, viską kas kupina laimės.
Jie abu
pasitiko rytą. Jis atvyko pas ją naktį, pažadino, paėmė už rankos ir užteko tik
vieno ypatingo žvilgsnio, kad suprasti,
jog miegas tikrai palauks. Ir, kad tos akimirkos, bet kada ir bet kur su juo
yra pačios nuostabiausios, todėl reikia jas vėl ir vėl išgyventi, nes tai - jų
gyvenimas.
Atvykę į
miesto pakraštį, kur žmogaus ranka mažiau palietusi gamtos grožį, jie po
nakties šydo apgaubtu dangumi pradeda kalbėtis. Tamsos paslaptis tik dar labiau
sustipriną akimirkų malonumą. Juokas, žibančios akys, plačios šypsenos, pokalbis,
bučiniai, prisilietimai. Kiekviena sekundė pripildyta ypatingo laimės pojūčio.
Artėjant
aušrai, jausdami vienas kitą šalia, pasineria į apmąstymus, tyloje kiekvienas
su savo mintimis, jausmais, kurie kalba patys už save. Artumas, jaudinantys bučiniai, begalinis noras sustabdyti laiką. Kiekvienas iš jų žino, kad žmogus esantis
šalia ir sukeliantis tiek sunkiai suvokiamų ir nenupasakojamai mielų jausmų – tai tavo
gyvenimas - ir išgyventi nepakartojamas
akimirkas kartu, palaikyti vienas kitą, kurti ir puoselėti dviejų žmonių
santykius yra jų tikslas.
Tylą
sudrumsčia pravažiuojantys automobiliai. Miestas beveik nubudo. Dvi asmenybės
pakyla nuo kalbančios žolės, kurią įkvepia vėjas ir saulė. Jis ir ji apkabina
vienas kitą, švelniai pabučiuoja ir padėkoja jog jie yra kartu čia ir dabar.
Saulei
pakilus visiškai virš miesto jie nužingsniuoja iki automobilio, įlipa į jį
tylėdami, su virpančiu laimės pojūčiu viduje, kažkokia keista šiluma apgaubia jų
kūnus. Automobilis pajuda, jie vėl sugrįžta į savo lyg kitą gyvenimo dieną, kurioje
jie nebe vieni, tenka dalintis ir džiaugtis su kitais žmonėmis savo laiku.
Tačiau jis ir ji puikiai žino, kad turi vienas kitą visada savo mintyse ir
širdyje. Kad kiekviena diena jiems tai lyg nauja istorija, kuri pilna dviejų mylinčių
žmonių laimės valandų.
