Ten kur prisiminimai...

Anksčiau, kai buvau vaikas, daug laiko teko praleisti pas močiutę kaime, kur grynas oras, aplink miškeliai, pievos, gražios ir mielos vietos. Dabar nebe taip dažnai tenka kaime apsilankyti, bet nuvykus ten dabar, prieš akis iškyla vaikystės prisiminimai. Tas pats kelias, tas pats miškas, kur žaizdavom, vaikštinėdavom, tas pats kalnelis, tas pats beržynėlis. Atrodo niekas ir nepasikeitė.

Atėjus grybų sezonui grybautojai mėgsta apsilankyti beržynėlyje, čia visuomet rasi ką į krepšį įdėti.

Kas liko iš buvusių kaimo gyventojų gyvenamosios vietos. Čia jau tik istorija.

Šią vietą vadindavome vokiečio kapu, šalimais lipdavom į kaimo gyventojų vadinamą vokiečio kalną, kuriame uogaudavome, arba grybaudavome. O kas ten žuvo karo metais, kam tas kryžius pastatytas tiksliai ir nežinau.

Gulbės mėgsta šį prūdelį. Anksčiau jame būta daug žuvies, dabar nė kvapo jų.

Akimirka...

Vakaras, giedras dangus, saulė po truputi gęsta horizinte, silpnas vėjelis kedena plaukus. Tolumoje alsuodamas laisve skrieja paukštis. Jis vienišas, gaila neturiu sparnų, prisijungčiau kartu su juo skrieti per žydrą dangaus platybę. Galėčiau mėgautis nepatirta laisvo skrydžio galia, paliekant vienišumo rūba, ten kur esu dabar, čia. Akys nulydi skrendantį paukštį, kuris pranyksta ir tampa vos matomu taškeliu beribiame danguje. Tokia ramybė aplink, taip gera, gaudau kiekvieną gamtos skleidžiamą garsą. Mintys šoliuoja viena po kitos galvoje.

Gamta bunda iš po gilaus, ilgai ledu sukaustyto miego. Greitai augmenija įvairiomis spalvomis nuspalvins žemę. Kaip laukiu žydėjimo meto. Kiekvienas gyvas gamtos kūrinys stiebsis į tą patį vienintelį žydrą dangų. Išsiilgta šiluma apgaubs visų pečius. Saulės spinduliai bučiuos mūsų veidus, o gaivus vėjelis vis žais mūsų plaukais.

Tolumoje vėl matau parskrendant tą patį paukštį, tačiau jis nebe vienas. Vienatvė jam jau svetima. Pasveikinu jį savo šypsena veide ir vėl nulydžiu į tolį. Staiga keisti jausmai apsilanko viduje. Tai akimirka, žavinga gyvenimo akimirka, kuri yra mano...