Aukštos sienos atitvėrė nuo visko, tai kas tikra, nesuvaidinta, nuoširdu.
Keistas randas niekaip neišnyksta, duokit trintuką jam nutrinti, argi sunku?!
Ramybei atėjus, susidrumsčia viskas lyg vanduo...
Tūkstančiai žodžių atskrieja, vienas po kito dėliodami sudėtingą seką minčių.
Laikrodis tiksi, keičiasi viskas, netikėtai tampa gera ir jauku.
Ledas aptirpsta, sienos atitolsta, randas neišnyksta, bet toks mažytis ir mielas patampa, juk jis tikras ir vis gi nepakartojamai gražus.
Tai tavo gyvenimo dalis, prisiminimas šiltas ir nuoširdus...
