Juk žinai, kad nusileidus saulei pateka mėnulis. Juk žinai, kad atėjus pavasariui sužaliuoja miškai, o atėjus rudeniui tie patys miškai nusikloja margaspalviu lapų kilimu. Juk žinai, kad laikas bėga, teka lyg sraunus upelis ir jo tėkmės nesustabdysi. Viskas keičiasi laikui bėgant, sukasi ratu. Bėga dienos, savaitės, mėnesiai ir metai. Prabėga ir visas gyvenimas. Juk žinai, kad prabėgs ir tavasis. Kiekvienas prieisim tą tašką, tą ribą, kada susiliesim su amžinąja būtimi. Bet ar žinai, kad pasiekus tą ribą tikrai neteks gailėtis veltui prabėgusių dienų, nereikšmingai prabėgusio viso gyvenimo, kuris kiekvienam iš mūsų tik vienas duotas. Juk žinai, kad siekiant gyvenimo pilnatvės, siekiant gyvenimo tikslo, dvasinio, protinio bei fizinio tobulėjimo, lavinant, ugdant save, skleidžiant gerumą ir šilumą kitiems, veikiant ir žengiant mažais žingsneliais turiningo gyvenimo link, gerinant, kad ir paprastais, mažais darbais pasaulio gerovę, tu liesdamasis su amžinybės riba suprasi, kad gyvenimas nuostabiausia, kas galėjo būti tau duota. Tuomet nereikės gailėtis prarastų dienų, laiko, kuris buvo tavo.
Būtent nuo dabar pradėk gyventi taip, kad nesigailėtum savo prarasto laiko, prabėgusio gyvenimo. Gyvenimo tobulumo nepasieksime nė vienas. Neretai visi klystame, krentame žemyn, vėl pakylame ir atsitiesiame, visa tai ir yra sėkmės, bei laimės garantas. Būk Žmogus iš didžiosios raidės ir palaima nusiris per amžius su tavimi. Keliausi per amžinybe su ja.
