2011 m. balandžio 19 d., antradienis

Akimirka...



Vakaras, giedras dangus, saulė po truputi gęsta horizinte, silpnas vėjelis kedena plaukus. Tolumoje alsuodamas laisve skrieja paukštis. Jis vienišas, gaila neturiu sparnų, prisijungčiau kartu su juo skrieti per žydrą dangaus platybę. Galėčiau mėgautis nepatirta laisvo skrydžio galia, paliekant vienišumo rūba, ten kur esu dabar, čia. Akys nulydi skrendantį paukštį, kuris pranyksta ir tampa vos matomu taškeliu beribiame danguje. Tokia ramybė aplink, taip gera, gaudau kiekvieną gamtos skleidžiamą garsą. Mintys šoliuoja viena po kitos galvoje.

Gamta bunda iš po gilaus, ilgai ledu sukaustyto miego. Greitai augmenija įvairiomis spalvomis nuspalvins žemę. Kaip laukiu žydėjimo meto. Kiekvienas gyvas gamtos kūrinys stiebsis į tą patį vienintelį žydrą dangų. Išsiilgta šiluma apgaubs visų pečius. Saulės spinduliai bučiuos mūsų veidus, o gaivus vėjelis vis žais mūsų plaukais.

Tolumoje vėl matau parskrendant tą patį paukštį, tačiau jis nebe vienas. Vienatvė jam jau svetima. Pasveikinu jį savo šypsena veide ir vėl nulydžiu į tolį. Staiga keisti jausmai apsilanko viduje. Tai akimirka, žavinga gyvenimo akimirka, kuri yra mano...

2011 m. kovo 3 d., ketvirtadienis

Pilkai miniatiūrinis Laikinosios sostinės atvaizdas


Didelis miestas, mažas miestas, miestelis, užmiestis, kaimas, vienkiemis – tai keletas pavadinimų, vietos, kuriose gyvena žmonės. XXI amžius, dauguma žmonių, ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pasaulyje keliasi gyventi į didelius miestus, ar tiesiog įsikuria aplink juos, bėgdami iš vargingo kaimo, provincijos, ieškodami gardesnio gyvenimo kąsnio, ten kur didesnės perspektyvos. Tačiau nerasdami to „geresnio kąsnio“ daug žmonių vargsta didmiesčiuose. Lietuva maža šalis, kurioje tik trys milijonai gyventojų, tačiau neužilgo, po visuotinio gyventojų surašymo visi sužinosim, kiek iš tikrųjų lietuvių liko šioje šalyje, neemigravo, o liko ištikimi savo gimtinei, po kol kas. Iš tų trijų milijonų, virš pusės milijono gyventojų įsikūrę sostinėje, taip pat didelė dalis virš trijų šimtų tūkstančių gyvena Kaune, Klaipėdoje apie šimtas aštuoniasdešimt tūkstančių, taigi milijonas gyventojų isikūrę trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Visa tai parodo, jog Lietuvos provincija, mažesni miestai merdi, gyventojai keliasi į didžiuosius miestus arba tiesiog emigruoja, arba kaip daugelis mėgsta dabar sakyti evakuojasi, nes nėra darbo, o be pinigų šiais laikais sunku, žmogus oru gyvas nebus. Tokia jau karti realybė.

Kodėl dauguma taip traukia didmiestis, kur šurmulys, žmonės visur skuba, lekia. Ir mane jis traukia, po mokyklos gyvenimas atvedė į Kauną, jau šešti metai eina, kaip aš jame gyvenu. Atvykus iš provincijos atrodė didžiulis miestas, dabar jis toks didelis jau nebėra. Pirmą atvykimo dieną teko ir pasiklysti jame. Buvo įdomu pažinti patį miestą, jo gyventojus. Dauguma dalykų buvo nauji, viskas domino, nes tuo metu pūtė permainų vėjai gyvenime, studijos, nauji draugai, nauja aplinka. Kaunas pradėjo patikti, pasikeitė požiūris į jį, nes iki atsikėlimo čia, visada buvau nekokios nuomonės apie šį miestą.

Ką galėčiau pasakyti dabar, po tiek metų gyvenimo jame, kažkiek pažinus Laikinąją sostinę. Tiesiog tai nykstantis miestas, kuriame nebemiela, nebesinori gyventi. Jei kas paklaustų apie teigiamus ir neigiamus dalykus šiame mieste, gaila, bet galėčiau vardinti tik neigiamas šio miesto puses, teigiamų žodžių mažai būtų pasakyta. Nors gyvenime reikia įžvelti tik teigiamus dalykus ir pati sau tai nuolat kartoju, bet negalima pabėgti ir nuo neigiamybių, kurias būtina keisti.

Kaunas, Kaunas, Kaunas, kuom garsėja šis miestas? Taip, čia yra zoologijos sodas, kuris iš tikro neprimena tikrųjų zoologijos sodų, kurie yra užsienyje. Čia man labiau panašu į egzotinių gyvūnų prieglaudą. Kaunas turi savo krepšinio komandą, kuri vienija kauniečius, kuomet jie laimi, o jei pralaimi tai baisiausių žodžių lavina pasipila iš fanų lūpų. Kaunas turi ir ilgiausią „podiumą“, siekantį daugiau nei kilometras ilgio – Laisvės alėją, tačiau tas „podiumas“ labai merdi, nors Kauno valdžia jau šiais metais, kaip teigia žiniasklaida, pradės alėjos rekonstrukciją. Labai norisi tikėti, kad po rekonstrukcijos Laisvės alėja atgims. Tačiau miesto širdies atgimimui ir gyvumo palaikymui trukdo Kauno „kultūros reiškinys“ Akropolio vardu pavadintas, kuris lyg muziejus, lyg antri namai tampa daugumai kauniečių, kurie dienų dienas leidžia jame, ne tik pramogauja, apsipirkinėja, valgo, ieško savo gyvenimo meilės, vaikai „ruošia pamokas“, bet ir nusikalstama veikla užsiiminėja. Likusi Lietuvos dalis juokiasi, kad kauniečiai kultūrinasi tarp keturių Akropolio sienų. Miesto valdžios padaryta didelė klaida, kad leido merdėti visam miesto centrui ir klestėti tik vienam pastatui. Internete teko perskaityti tokią frazę, kad: „Kaune atidarius Akropolį kaimo turizmas sėkmingai iš Vilniaus persikėlė į Laikinąją sostinę“. Daug komiškai nemalonių istorijų apie šią vietą galėčiau papasakoti.

Kaunas tampa šviesesnis, kuomet į jį atvyksta studentai iš likusios Lietuvos dalies, jie nuspalvina niūrų miesto vaizdą, tuomet nebe taip į akį krenta sportinės aprangos ir blizgučių garbinimo kultas ir daug senyvo amžiaus žmonių. Dauguma čia mėgsta agresiją, matyt nuo per didelio neveikimo tiek jėgos prikaupta. Iškyla klausimas, o kodėl Kaune tiek daug susireikšminusių žmonių? Ne mano vienos nuomone jų čia tiek daug. Gal toks išskirtinis kauniečių bruožas, jaustis svarbiausiais, protingiausiais, reikšmingais, nors priešingai, taip nėra, nes kultūros labai nedaug, elgesys kvailas. Šypseną tai tik sukelia stebint iš šono.

Vairavimo kultūra irgi ne iš geriausių, visi lenktynininkai, kažkur vis skuba, prastos būklės Kauno gatvėmis vis lekia, o laimėtojas matyt tas, kuriam tenka vis gi sustoti policijai stabdant. O senukai čia labai drąsūs, tokių net nemačius kitur, eiti per judrią gatvę neleistinoje vietoje, kai šalimais pėsčiųjų perėja, ne kiekvienas jaunas sugebėtų, jie tikri ekstremalai, kartais ne visiems pasiseka pasiekti kitą kelio pusę ir iš savo bendraamžių nelaimių vistiek senučiukai nepasimoko.

Viešasis transportas, galima pakalbėti ir apie jį, miestas pilnas mikroautobusų, kurie labai populiarūs, net sostinėje tiek nėra, kaip Kaune. Jais važiuojant, atrodo lyg dalyvautum lenktynėse. Privalumas, greitai atsiduriama ten kur vyksti, priešingai nei su troleibusu, kuris kartais lėčiau juda, nei žmogus einantis gatve. Na visokių ir juokingų, ir nelabai situacijų teko matyti, bei patirti važiuojant viešuoju transportu.

Kauno valdžia, kuo ji ypatinga? Ją spėjo išjuokti visa Lietuva, stebėdama internetu tarybos posėdžių akimirkas ir patį savivaldybės darbuotojų darbą. Atrodo visi jie savivaldybėje „protingi“ susirinkę, viską žinantys, viską darantys, bet rezultate, nieko nežino ir darbo vaisių nelabai matosi. Gal ką tik išrinkta naujoji valdžia pagaliau imsis radikalių permainų į teigiamą miesto gyventojų pusę, į Kauno miesto atgimimą, reikia tuo tikėti. Čia tik maža dalis neigiamybių, norėtųsi, kad jų būtų kuo mažiau, bet deja. Tikėkimės, jog ateityje miestas tik šviesės, klestės augs, o ne tamsės dar labiau ir, kad šio miesto nebenorės palikti žmonės, kurie jį gali padėti prikelti. Juk Kaunas turi gražų senamiestį, yra tikrai gražių vietų, kuriose gera apsilankyti ir pasidžiaugti gyvenimo akimirkomis.

Šis miestas prisiminimuose visada išliks kaip miestas, kuriame susipažinau su daug malonių, draugiškų, nuoširdžių žmonių, su kuriais praleistos įsimintinos akimirkos leidžiant laisvalaikį ir studijuojant universitete. Dėkui Jums, kad buvote ir esate lig šiol. Tik Jūs, niūrų Kauno atvaizdą praskaidrinate ryškesnėmis spalvomis. Tačiau įsimintiniausios akimirkos, geriausi nutikimai, teigiamiausi žodžiai gyvenant Kaune verti jau kito balto lapo.

P.S. Vis gi ir Kaune gyventi galima!!!

2011 m. sausio 26 d., trečiadienis

Kai pakelsi akis į dangų, giedrą rudenio naktį
Pamatysi ryškiai žėrinčią žvaigždę,
Tokią šviesią, kuklią ir labai mažą tarp begalybės kitų žvaigždžių.
Toji žvaigždutė bus manoji,
Nuoširdi, paprasta, bet tuo pačiu ir ypatinga.
Ji šypsosis, švies tau stebuklingai visą gyvenimą
Ir ji bus netobulai tobula, nes tokia ji vienintelė
Tame beribiame paslapties danguje švytės ir bus su tavimi kartu...
Tik pakelk akis ir surask tą šviesuliuką, kuris atskleis savo paslaptį ir švies tavo vieninteliame gyvenimo kelyje.

2011 m. sausio 13 d., ketvirtadienis

Kodėl taip sunku kartais kažką keisti?


Labai dažnai žmonės nori ką nors keisti savo gyvenime. Atsibosta ta pati kasdieninė rutina, ar tiesiog gyvenimo džiaugsmą temdo nemielas darbas, tie patys kasdieniniai vaizdai, nusidažę pilkomis spalvomis, vienatvė, nusivylimas, finansinis nestabilumas, visa tai dar labiau prisideda prie pilkų spalvų paryškinimo. Kodėl žmonės nors ir nepatenkinti visa tuo, nori keisti savo gyvenimą, bet nekeičia ir toliau laikas bėga, o viskas stovi savo vietose. Galima daug kalbėti apie tai ir diskutuoti.

Baimė, štai kas stabdo pokyčius gyvenime. Vieni imtų prieštarauti, jei ryžtingas žmogus, kuris turi tikslų gyvenime, jokios baimės jo nesustabdys, tačiau lengva kalbėti, ne visi juk žmonės tokie, o realybė nuo kalbų skiriasi ir yra kitokia.

Baimės jausmas, o jei nepavyks, o jei nesugebėsiu keisti savo gyvenimo kita linkme, o jei bus dar blogiau. Eilė klausimų iškyla. Juokinga, bet bijoma prarasti, ko žmogus nenori savo gyvenime, nenori atsisakyti to, kas nemiela, bet gana stabilu ir užtikrinta.

Žmonės per daug prisiriša prie daiktų, vietos, darbo, žmonių, kurie kartais visiškai neprisideda prie laimingo ir visapusiškai pilnavertiško gyvenimo. Tik pats žmogus yra atsakingas už save, kas ir taip nuo senų laikų aišku kiekvienam, savo laimę. Baimė, ją reikia stengtis nugalėti, veikti, imtis veiksmų savo laimės užtikrinimui. Baimė kristi dar žemiau keičiant savo gyvenimą į tą pusę, kurios trokštame. Bet jei ir bus kritimas žemyn, jis tik dar labiau pastūmės kopti aukštyn, nes į apačią nebebus daugiau kur kristi. Didesnis užsispyrimas, valia, tikėjimas savimi, savo veiksmais, kova su baimės jausmu, tiesiog veikimas padeda žmogui žengti kitokio, trokštamo gyvenimo link. Mažais žingsneliais, ne per vieną dieną pasiekti ir įgyvendinti tai, kas giliai viduje troškimais buvo užslėpta. Tiesiog nugalėti savo baimes veikti, tai yra pagrindinis atsispyrimo taškas, nuo kurio atsiveria kitokio gyvenimo vaizdas, kitokio gyvenimo, kuriame rutiną, nemielus dalykus pakeičia sunkiu darbu pasiekti gyvenimo džiaugsmai. Be abejonės, šitoks gyvenimo kelias nėra lengvomis ir gražiomis rožėmis klotas, jį reikia susikurti sunkiu darbu, valia, tikėjimu. Svarbiausia veikti, nes nieko nedarymas žmogų veda atgal. Žmogus ne tik, kad stovi vietoje tuomet, bet eina ir atgal, į priekį tokiu atveju niekas ir nepastums.

Gyvenimas yra vienas, o galimybių daug, baimė taip pat didžiulė ir viena, bet ją galima nugalėti. Baimė, kad nepasiseks, na ir kas. Jei ir nepasiseks tam tikrais momentais, nereikia nuleisti rankų, vėl atsistoti ir žengti toliau. Svarbiausia tikėti savimi, nes po to praeis laikas ir teks gailėtis savęs, kad baimė keisti gyvenimą į tą pusę, kokio jo trokšti, buvo didesnė, už vienintelio gyvenimo laimės paieškas, savęs, kaip žmogaus pažinimą ir tobulėjimą. Nebijokim keisti pilkų kasdienybės spalvų į ryškias, pilnas gyvenimo šilumos ir džiaugsmo spalvas.

Žmogus stiprus veikti, nežinomybė ir naujovės gąsdina, belieka tik visa tai priimti, kaip dar vieną gyvenimo iššūkį, kuris tave sustiprins kaip žmogų. Tad pirmyn ir nesėdėkim vietoje, o jei ir reikės padėkime vieni kitiems nugalėti savas baimes!

P.S. Prisipažinsiu ir aš jų turiu nemažai. ;) Bet pasistengsiu su jomis pakovoti dėl šviesesnio rytojaus. :)

2010 m. gruodžio 20 d., pirmadienis

Kas tau yra Naujieji metai?


Naujieji metai. Kokia jų reikšmė kiekvienam iš mūsų? Kaskart beldžiantis Naujiesiems į žmonių duris susimąstome, prisimename, kokie buvo šie besibaigiantys metai. Apmąstome, kokių norėtumėme ateinančiųjų. Neretai kiekvienas sau viduje prisižadame, kad Naujieji metai bus lyg tam tikras tramplynas į kažką naujo, neišgyvento, į tam tikrą gyvenimo etapą, blogų įpročių atsisakymą, naujos patirties įgyjimą, tiesiog naujo gyvenimo puslapio atvertimą. Nežinau ar galioja kiekvienam pasakymas: „Kaip sutiksi Naujus metus, tokie ir bus ateinantieji“. Manau ne visiems ir nevisada.

Visi norime blogus dalykus palikti praeityje ir į ateinančius metus žengti su viltimi, svajonėmis, ryžtu nuversti kalnus, gyventi kitaip. Ateinant Naujiesiems ir aš noriu naujo vėjo gūsio savo gyvenime. Kažkokio postūmio naujiems darbams, idėjų įgyvendinimui, savęs tobulėjimui. Dažnai tenka išgirsti, jog jei nori, kad kažkokie gyvenimo norai, planai taptų realiais, juos turi ranką užsirašyti sau, tuomet žmogus jaučia nesuvokiamą pareigą iš vidaus siekti viso to, nenuvilti savęs.

Visuomet kalbėdavau, kad turiu daug planų ir idėjų. Bet jei kas paklaustų, ar juos jau visus įgyvendinau, manau tektų raudonuoti. Nors esu užsispyręs žmogus, bet kartais pritrūksta kažkieno paramos, patarimų ar tiesiog gero spyrio į užpakalį. Su vienu žmogumi neseniai kalbėjome, kad reikia dėti tašką ir pagaliau įgyvendinti savo norus, planus, žengti, kad ir mažus žingsnelius kitokio gyvenimo link. Tiesiog reikia juodu ant balto užsirašyti, ko sieksiu ateinančiais metais ir ne tik ateinančiais. Manau tai turėtų padaryti kiekvienas iš mūsų, be abejonės pirmiausia reikia ramiai atsisėsti ir apgalvoti viską. O ką apie tai manai tu?

Be abejonės, galvoje ir daugybė beprotiškiausių idėjų, beprotiškos veiklos minčių, ne vien tik rimtų. Aišku į mėnulį nenuskrisiu, bet galų gale, kiek galima vienoje vietoje sėdėti. Pasaulis atviras visiems, gal kiti metai atvers kelią į platųjį pasaulį.

Teko domėtis ir astrologija, aišku čia tikėk žmogau ar ne, bet kiti metai mano viso gyvenimo pakilimo metai, galima aišku pasijuokti iš šio sakinio, bet jei to norėsiu taip ir bus. Gyvenimo tiesa jau tokia, kokios mūsų mintys toks ir gyvenimas. Mūsų gyvenimo kokybė - mūsų minčių pasekmė. Taigi mano mintys man kužda, jog Naujaisiais metais versiu baltą gyvenimo lapą, kuriame parašyta:
1)
2)
3)
4)
5)
6)
7)
8)
9)
10)
11)
12)

Tiek po kol kas surašiau savo norų, planų artimiausiam savo gyvenimo laikotarpiui. Deja, jų čia nepaskelbsiu. Be abejonės galima sąrašą tęsti ir tęsti, manau jį papildysiu. Bet pradžiai geriau neužsiplėšti per daug. Tiesiog vėliau manau aprašysiu, kaip man seksis, ar sekėsi visa tai įgyvendinti. Senas lapas jau tuoj bus užverstas ir belieka tik nesižvalgyti į jį, o sutelkti dėmesį į naują gyvenimo lapo užpildymą. Ką tikrai noriu padaryti, tiesiog džiaugtis gyvenimu tokiu, kokį jį pati susikūriau ir susikursiu. Dovanoti šypseną, akių spindesį kitiems, brangiausiems žmonėms. O gal kažkam, kas dar vaikšto šiame pasaulyje kartu su manim, bet mūsų keliai dar nesusikirto.

Artėjant Naujiesiems 2011 metams linkiu daugiau tikrumo Jūsų gyvenime, brangieji! Nebijokim būti savimi, būti kitokie, nenustokim norėti. Nepamirškim, kad gyvenam tik kartą. Nebijokim nesėkmių įgyvendinant tai ko trokštam, tai ko siekiam. Nesėkmės mus užgrūdins. Tik po jų mums visiems tampa taip lengva GYVENTI!

P.S. Pabandyk ir tu juodu ant balto susirašyti savo troškimus ir pagaliau įgyvendink juos! Su artėjančiais Naujaisiais!!! Pasistenkim iš tikro būti laimingi!!!

2010 m. lapkričio 26 d., penktadienis

Juk žinai...

Juk žinai, kad nusileidus saulei pateka mėnulis. Juk žinai, kad atėjus pavasariui sužaliuoja miškai, o atėjus rudeniui tie patys miškai nusikloja margaspalviu lapų kilimu. Juk žinai, kad laikas bėga, teka lyg sraunus upelis ir jo tėkmės nesustabdysi. Viskas keičiasi laikui bėgant, sukasi ratu. Bėga dienos, savaitės, mėnesiai ir metai. Prabėga ir visas gyvenimas. Juk žinai, kad prabėgs ir tavasis. Kiekvienas prieisim tą tašką, tą ribą, kada susiliesim su amžinąja būtimi. Bet ar žinai, kad pasiekus tą ribą tikrai neteks gailėtis veltui prabėgusių dienų, nereikšmingai prabėgusio viso gyvenimo, kuris kiekvienam iš mūsų tik vienas duotas. Juk žinai, kad siekiant gyvenimo pilnatvės, siekiant gyvenimo tikslo, dvasinio, protinio bei fizinio tobulėjimo, lavinant, ugdant save, skleidžiant gerumą ir šilumą kitiems, veikiant ir žengiant mažais žingsneliais turiningo gyvenimo link, gerinant, kad ir paprastais, mažais darbais pasaulio gerovę, tu liesdamasis su amžinybės riba suprasi, kad gyvenimas nuostabiausia, kas galėjo būti tau duota. Tuomet nereikės gailėtis prarastų dienų, laiko, kuris buvo tavo.

Būtent nuo dabar pradėk gyventi taip, kad nesigailėtum savo prarasto laiko, prabėgusio gyvenimo. Gyvenimo tobulumo nepasieksime nė vienas. Neretai visi klystame, krentame žemyn, vėl pakylame ir atsitiesiame, visa tai ir yra sėkmės, bei laimės garantas. Būk Žmogus iš didžiosios raidės ir palaima nusiris per amžius su tavimi. Keliausi per amžinybe su ja.

2010 m. spalio 15 d., penktadienis

Laimė


Kartais tiek nedaug tereikia, kad žmogus būtų laimingas. Vaikui paduok žaisliuką, saldainį, pažaisk su juo, jis bus laimingiausias vaikas tuo metu. Paaugliui leisk ir nedrausk, geriau patark jei jis klysta, tuomet jis jaus laisvę bręsti, augti, visa tai prisideda prie jo laimės. Jaunam žmogui leisk mokytis, dirbti, tobulėti, galų gale mylėti. Brandaus amžiaus žmogui vaikų meilė, pagarba, jaukūs namai – laimė. Garbingo amžiaus močiutei ar diedukui rami senatvė, sveikata, artimiausių žmonių meilė, palaikymas, užtikrintas gyvenimas, kad kasdien ant stalo bus duonos. Laimę vieniems žmonėms suteikia dvasiniai dalykai, kitiems materialūs, dar kitiems pojūčiai. Man laimės jausmą suteikia labai daug dalykų pradedant nuo artimų žmonių meilės, pavasario grožio, vasaros šilumos, mėgiamos muzikos klausymo, maivymosi prieš veidrodį, močiutės neapsakomo skonio cepelinų, geros fizinės ir psichologinės jausenos, geros knygos rankose, daryti kažkam gerą, naujų sferų išbandymo, šeimos švenčių, paukštelių čiulbėjimo, jausmo, kad esi kažkam reikalinga, žvaigždėto dangaus, jaukių namų, baigiant pačiais paprasčiausiais kasdieniais dalykais kaip skanūs pačios pagaminti pietūs, nuoširdus pokalbis su draugais. Būtų galima vardinti ir vardinti, kas man sukelia laimės pojūtį. Svarbiausia, kad ne tik tai kas aplink tave suteiktų laimę, bet ir tu suteiktum laimę visam tam.

Laimė, laimė, laimė... Išgirsti iš kažko sakant: „Aš esu laimgas žmogus“ yra nuostabu. Begalybė veiksmų, jausmų, potyrių, nuotykių suteikia išsvajotą laimės pojūti. O jei mylėsi ir būsi mylimas, tuomet ir dar laimingesnis jausiesi, atsiradę "virpuliukai" sukelia neapsakomą jausmą, laimės jausmą. O tu, ar esi laimingas? Ar gali garsiai ištarti tai? Taip aš laimingas žmogus!

2010 m. rugpjūčio 2 d., pirmadienis

Burundukų kelionė į vakarus




Šios kelionės maršrutas: Kaunas – Karklė – Klaipėda – Karklė – Kaunas.
Kelionės dalyviai: 3 vaikinukai ir 4 merginos.
Kelionės trukmė: dvi dienos.
Kelionės tikslas: tiesiog smagios akimirkos, gera nuotaika, beprotiškai daug juoko ir gražus gamta.
Išvykos frazės žodžiai: pavilgyti, memelbraun, utelė, pitakas, ar butelius superkat, imk talerių.
Išaušo paskutinis 2010 metų liepos rytas. Sučirškė žadintuvas, kuris privertė šokti iš lovos. Rytas labai gražus, namai pilni svetelių, širdžiai mielų žmogeliukų, kurie taip pat ropščiasi iš lovų, nes kai kas vyks į draugų vestuves, o kai kas trauks su draugais į pajūrį, tai šio savaitgalio nuotykis. Prasikrapštom akeles ir ruošiamės į kelionę. Merginos pakuojasi daiktelius, nes kaip į kelionę tik su pinigine ir palapine, reikia vistiek dar šio bei to pasiimti. Į vonią nusidriekia eilutė, namai pakvimpa rytine kava, šypsenos visų veiduose. Pradedam savaitgalio nuotykius!!!!! Pirmyn!!!!

Prieš dešimtą valandą pajudam iš Kauno, vaikinukai damas pasiima nuo namų, pasigirsta pirmi juokeliai, vėl šypsenos veiduose. Kelionė autostrada neprailgsta, tik ne su tokia kompanija, kuri įvaldžiusi neblogai savo liežuvius, pasipila linksmos kalbos. Kelyje mus pasitinka dviejų žmogeliukų palyda, tad pajuda jau visa kompaniją į savaitgalį, į jo nuotykius, į Lietuvos vakarus. Be abejonės reikia ir sustotį kelyje, motina gamta šaukia, taip pat reikia ir išvykos akimirkas užfiksuoti. Tad blykstės aplink, tik nepamiršk šypsotis, bet saulutė kažkaip keitė priešinga linkme mūsų veido mimikas. Tačiau, kuo kvailsenės fotografijos tuo linksmiau. Gerai, judam toliau, laikas eina.
Karklė pasitinka mus geru oru, kempingą pasiekėm, kurdinamės, statom savo medžiaginius namukus, kažkur reikės vistiek prigulti saulę palydėjus ir naktį pasiautėjus. Viskas, įsikūrėm, kuriam mašiniukus ir judam į Klaipėda, vyksta Jūros šventė, gal kažką pamatysim, kažkur nueisim, kažką kažkur kažkaip. Kadangi nevietiniai, tai teko paklaidžioti, tačiau savo tikslą pamatyti karinius laivukus pavyko, sukom ratais kvadratais kol nuėjom. Po to visi alkani kaip miesto žveriukai sliūkinom maisto ieškoti. Papietavę, numailšinę troškulį, triūbų, dūdų orkestrų paklausę šalimais, vėl sukom ratais kvadratais, vėl blykstės, vėl smailai, akimirkų prifiksuota. Saulutė vis labiau kaitino. Karšta!!! Žmonių daug aplinkui, miestas gražus, bet atsibodo jau vaikštinėti, bendru nutarimu, keliaujam į Karklę. Pasiekiam savo stovyklavietę, tada traukiam prie jūros. Vaikinukai išbando jūros vandenį, bangos, šiltas vanduo. Na smagu, ką daugiau pridursi. Prasideda vakaro linksmybės, traukiam į bariuką krepšiniui duoklę atiduoti, jaučiamės kaip namie. Savas alutis, sava žuvis, geras padavėjas taupė mūsų pinigus. Naktinis šašlykų kepimas, jų VILGYMAS, juoko dozės, kvailiojimai. Bet vidurnakčio sulaukus reikia prie jūros, vyrukai apiginkalvę šviesa, tad judam link jos. O jau prie jūros, mielosios jūros, prasideda kvailysčių virtinė, nupušimas ir nuostabios, nemirtingos akimirkos. Įspūdinga. Pokalbiai, juokeliai visokiom kalbom liejosi laisvai, iš kažkur išdygęs italas, kuris pasuko nakties pokalbius kita linkme. Šaikelė nerimsta prisivilgiusi šašlykų. Grįžtam atgal, sukrentam į savo namukus, miegot laikas, nes apsauga neleidžia naktinės muzikėlės, aplink vien užsieniečiai, tad nebegąsdinam jų. Bet vajej, naktis šaltoka brrrr.
Šiaip taip sulaukiam ryto ir karšta jau, lendam iš palapinių, valomės dantukus, eilutė prie šaukiančios gamtos namų. Pusrytukai, po to šokam į maudomukus, į plafkikes ir judam maudytis, reikia saulute pasidžiaugti. Vanduo geras, tik gaila bangų nėra. Smėlio pilių nestatėm, tačiau ir pasipliuškenom ir pasideginom ir vėl juoko dozėm save palepinom. Mum baigiant maudynes ir vanduo jūroje pražydo. Tad pasivaikšiojam pajūriu, mėgaujamės gražia gamta, nuostabiais vaizdais. Velesnė eiga, stovyklavietės išmontavimas, likusių šašlykiukų iškepimas, jų vilgymas. Naktinių nuotykių pajūryje prisiminimas. Bet mes, smagūs žmogeliukai, nieko nepridursi ir neatimsi. Keliaujam atgal į Kauną, ten kur Nemunas, upių tėvas teka, ten kur pramogų sostinė Akropolis griūva, ten kur dauguma susireikšminusių gyvena, bet mes linksmieji žmogeliukai ir Kaune galime gyventi.
Kelionė atgalios buvo vėl smagi, motina gamta nepašykštėjo lietaus, žaibų, vaizdai bauginančiai gražūs. Skriejam, lekiam. Merginos gale miega, vaikinai šašlykiuką valgo, bariuką ant mašinos priekio įsirengę, pravažiuojančius intriguodami, o kas ten per mėsytė. Merginos tai prabundam, tai vėl miegam, kadrų prigavo neblogų mašinos barmenas, kol mergelės snūduriavom. Bet džiugiai pasiekėm Kauną. Bet kaip savaitgalio nuotykių neužbaigus šaltibarščių gamyba, čia jau tampa tradicija. Tad greitai priruošiama jų, prisikertam ligi soties. Vėl prisimenami savaitgalio iškylos įspūdingi pokalbiai, frazės, akimirkos, juokeliai ir išsiskirstom iki kito karto. Ačiū burundukams už praleistą laiką!!!! Šauni kompanija, šaunus oras, gražus gamta. Lauksim kitų susitikimų, mes šauniausia šaikelė!!!!!!! And we all speak in English!!!!!

2010 m. gegužės 5 d., trečiadienis

Pavasario grožis


Pavasaris, pavasaris, pavasaris!!!!! Gamta pagaliau pabudo iš gilaus žiemos miego. Lauke taip gražu, nes jau akys mato žalią spalvą. Nors saulutė dar nelabai nori mus džiuginti savo spinduliais, dangus negaili šiuo metu gaivaus lietaus, tačiau jis jau malonesnis, nes tai sulaukto pavasario lietus. Na bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, dar greičiau lietaus pagalba visa augmenija pasipuoš “žaliu rūbu”. Man bundanti gamta yra kažkas nepakartojamo, kaskart vis labiau ir labiau žaviuosi šiuo gamtos reiškiniu. Žalia žolė, pradedantys žaliuoti medžiai, žydinčios obelys, vyšnios, žibuoklės, tulpės, kad ir geltonuojančios kiaulpienės, juk taip gražu!!!! Šylantis oras kasdien vis labiau ir labiau kelia nuotaiką. Pagaliau šiluma, o nebe šaltis, kuris priverčia vaikščioti su raudona nosimi, mėlynomis rankomis, pašiurpusia oda. O dabar po kasmetinio pavasario laukimo, bundančios gamtos vaizdui negali likti abejingas, na, bet vieni labiau vertina tą grožį, žiuri į jį kitomis akimis, kitiem gražu ir tiek. Tačiau jo laukia visi.

Pavasaris išjudina ir visuomenę, gatvėse, parkuose, miestų skveruose kasdien vis daugiau ir daugiau žmonių, visi išsiilgę saulės, gryno oro. Žmogus pavasarį suleidžia rankas į žemę, susilieja su gamta. Net ir didžiausi pesimistai manau giliai viduje džiaugiasi atėjusiu pavasariu, nors gal ir šypsenos jų veide vis gi nepamatysime, bet jie džiaugiasi giliai savyje. Akys išdavikės, aš ir dažnai jomis šypsausi, kas į jas pažiūrės tas pamatys užslėptą šypseną, džiugesį. Nors apdovanojo motina gamta duobutėmis skruostuose, čia matyt todėl, kad dažniau šypsočiausi. O ar dažnai jos puošia mano veidą, čia jau reikėtų klausti žmogeliukų kurie supa mane.

Pavasaris atsineša su savimi ne tik gamtos grožį, bet ir žmonių, ypatingai merginų, moterų. Atbunda gamta, atbundame ir mes, gamtos vaikai. Kaskart pavasariui atėjus merginos labiau pasitempia, vyrus ąžuolus džiugina savo grakščiomis, ilgomis kojomis, iš spintos gilumos ištraukdamos trumpus sijonukus, sukneles, o kur dar aukštakulniai, kurie žingsnius daro netvirtus, tuo labiau suteikdamos sau didesnio žavesio. Gražios merginos, tai palaima vyrų akims. Na, o stiprioji lytis pavasarį irgi “atbunda”, traukia iš tamsių garažų savo “meiles”, išblizgintus automobilius, motociklus. Kelias, greitis, adrenalinas, gražios merginos va čia jiems ir pavasaris. Reikėtų tiksliau gal paklausti tos mūsų stipriosios lyties, kas jiems yra pavasaris?

Pavasaris įkvepia didesnį norą gyventi, mylėti, grožėtis viskuo kas aplink tave. Sustiprėja visi žmogui duoti pojūčiai. Akys mato nepaprastą peizažą, fotografuoja atmintyje kiekvieną bundančios gamtos vaizdą. Po žiemos parskridusių paukštelių čiulbėjimas palaima ausims. Žydinčios augmenijos kvapai, lytėjimas lauko gėlių – tai nuostabu. Nepakartojama galimybė patirti, pamatyti galbūt tai ko kasdien nepastebi ir kas dažniausiai atrodo elementaru ir įprasta.

Su pabudusios pavasarinės gamtos grožiu brangieji ir su artėjančia karšta, visų labai labai laukiama Vasara!!!!!

2010 m. kovo 28 d., sekmadienis

Vakaro tylumoje, giedro dangaus platybėse


Vakaro tylumoje, giedro dangaus platybėse,
Ten, kur milijonai žėrinčių žvaigždžių
Mano akys randa ramybę.
Mano mintys skrieja lyg kometos milžinišku greičiu,
Per šį nuostabų dangų.
Akys ieško krentančios žvaigždės,
Gal pavyks jai savo norą pakuždėti.
Norą, kuriuo vis dar gyva esu.
Norą, kuris kasdien mane neramina.
Norą, kurio išsipildymo laukiu kas valandą, kas minutę, kas sekundę.
Norą, kuris kartais priverčia ašaras riedėti skruostais.
Norą, kuris mano sielą daro išskirtinę ir vienintelę.
Norą, kuris gyvenimą apverčia aukštyn kojom ir priverčia skraidyti.
Tą norą, kurio išsipildymo vildamasi šioje žemėje gyvenu.
Noras - tikrosios, vienintelės meilės.
Meilės, kuri nuskraidins į tą giedrą, žėrinčių žvaigždžių dangų.
Privers širdį plakti nauju ritmu.
Privers akis žibėti lyg brangiausius deimantus.
Privers sielą kalbėti meilės žodžiais.
Jausmas, kuris leidžia jaustis laimingiausiam Pasaulyje,
Suradus vienintelį, nepakartojamą savą žmogų ir sielą.
Žmogų, kuris jausis taip pat pakylėtai su naujais gyvenimo sparnais kaip ir aš.
Suradęs tą vienintelę savą sielos žvaigždę, Meilę iš didžiosios raidės,
Kuri liepsnos amžinai ir neužges dviejose širdyse...

J.S.

2010 m. kovo 24 d., trečiadienis

Moment of my life

What is past, what is future, what is present???? It's our life...the most strange thing, but I like it, sometimes it is so rough, painful, but I have a lot of sweet moments in my life, for example, yesterday I stoped, looked up to the sky at night and after long long winter first time this year I saw so bright stars ...and there wasnt lights in the city, was so dark...that moment was so incredible...%)))

2010 m. kovo 14 d., sekmadienis

Kelionė...


Kelias, kuriuo einu, nežinia trumpas ar ilgas?
Ar jame daug duobių ir nelygumų?
Ar jis siauras, ar platus?
O gal tobulas ir nepakartojamai gražus?
Vingiuotas, su pakalnėm ir pakilimais.
Nors niekas nepasakys, koks tas kelias bus,
Bet žengiant juo, žingsnis po žingsnio, bėgant ar šoliuojant,
Pavargus nuo kelionės einant juo tik stabtelėti belieka.
Atsigręžti atgal, pažiūrėti į priekį, kad jis dar nepasibaigė
Ir, kad tavo kelias nepakartojamas,
Nes jis vienintelis toks bus...

2010 m. kovo 5 d., penktadienis

Kaip laikas keičia žmogaus suvokimą...


Šiandien galbūt jau trečią kartą per savo gyvenimą paėmiau į rankas Antuano de Sent - Egziuperi knygą "Mažasis princas". Aišku vienu prisėdimu ji ir perskaityta, kitaip ir būti negali. Knyga gerai žinoma daugumai žmonių, jei neskaitę jos, tai apie šią knygą bent girdėję tikrai. Pirmuosius du kartus ją skaičiau mokykloje, tik sunku atsiminti kurioje klasėje, gal penktoje, o gal ir aukštesnėse. Esmė tokia, jog mokykloje "Mažojo princo" istorija buvo perskaityta, nes to reikalavo lietuvių kalbos mokytoja. Gerai atsimenu, kaip nemėgdavau aš ir mano klasės draugai, kada mokytoja užduodavo namie skaityti knygas, o tuo labiau dar interpretuoti tekstus, atsakinėti į kažkokius mums nesuvokiamus klausimus, "kapstytis giliai" tekste, sukti galvas, kaip čia į tą tekstą žvelgti, kad ir taip čia viskas aišku, paprasta istorija ir tiek, iš kur tie sunkūs klausimai dar iškyla, atsakymų tekste tai nėra. Todėl ir nemėgsta vaikai lietuvių kalbos, o gal tiksliau jos mokytojų :DDD. Vaikystėje truputėli būdavo nedidelė kančia skaityti knygas ir gilintis į jas, ką kūrinio autorius turėjo omenyje rašydamas. Džiaugiuosi, jog dabar, pastaruosius 5 metus knygų skaitymas tapo malonumu, tai laisvalaikis, "proto maitinimas", atgaiva sielai!!!!

Grįžtant prie "Mažojo princo" knygos, pamenu, kad būdama vaikas, šią istoriją perskaičiau kaip pasaką, kuri man nepaliko didelio įspūdžio. Tuo metu tikrai būčiau galėjusi pasakyti, skaičiau ir geresnių pasakų, kaip "Raudonkepuraitė", "Undinėle" ar kokie "Trys paršiukai". Tačiau šįryt, paėmusi į rankas dar kartą šią ploną knygelę su išspausdinta nuostabia istorija viduje ir perskaičiusi ją, visiškai kitaip po šitiek metų suvokiau, ką autorius turėjo omenyje rašydamas knygą "Mažasis princas", kurią A. de Sent - Egziuperi paskyrė: "savo geriausiam draugui - vaikui, kuris kitados buvo tas suaugęs žmogus. Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai (Tik nedaugelis tai atsimena)."

Kaip gali viskas kitaip susidėlioti galvoje, kai tu tik perskaitai tekstą taip kaip jis parašytas ir kai bandai kitaip jį skaityti, bandydamas žodžiuose įžvelgti tikrąją, užslėptą prasmę. Žmogaus suvokimas keičiasi kasdien, tik deja, gaila, kad kiti žmonės nesistengia to atrasti savyje...ir toliau į viską žvelgią paviršutiniškai. Labai įstrigo knygoje parašyta mintis: "matyti galima tik širdimi. Tai kas svarbiausia nematoma akimis". Manau, jog ir aš matau ne tik akimis...

"Grožį matyk giliau, akimis, kurios yra sieloje. Neteisk kito, jei negali teisti savęs, nes tai yra sunkiau padaryti. Jei sugebėsi gerai teisti save, tuomet esi išminčius. Iš kito reikalauk tik tiek, kiek jis gali duoti". Tai tik keletas nuostabių minčių, kurios sukasi galvoje perskaičius šią nuostabią pasaką apie GYVENIMĄ...

2010 m. kovo 4 d., ketvirtadienis

Gyvenimas...



Paklausyk, kaip paukščiai čiulba
Pačio pavasario vidury.
Pažiūrėk, kaip gėlės žydi,
Toli lauko pakrašty.
Palytėk ta mažą miela padarėlį,
Kupinom gyvenimo džiaugsmo akimis.
Įkvėpk tyro oro gaivos,
Kuri tau leidžia suprasti, kad dar gyveni.
Nebijok pravirkti, kai tyros ašaros riedės
Iš tavo mėlynųjų ežerų.
Šypsokis, kai laimė tave aplankys,
Palikdama nuostabią akimirką atminty.
Pajusk tikrą gyvenimo palaimą,
Kiekvieną dieną pabundant ir užmiegant,
Patekant ir leidžiantis saulei;
Užsižiebus milijonui žėrinčių žvaigždžių.
Pagauk tą krentančią žvaigždę,
Kuri įkvėps svajonei.
Surask, patirk, išgyvenk tik tai,
Kas sustiprins, įkvėps gyventi.
Mylėk gyvenimą – juk jis toks nuostabus!
Ar užuodi jį, ar matai, ar girdi?
Tad prisiliesk prie jo...koks jis nepakartojamas ir mielas!

J.S.