Moment of my life

What is past, what is future, what is present???? It's our life...the most strange thing, but I like it, sometimes it is so rough, painful, but I have a lot of sweet moments in my life, for example, yesterday I stoped, looked up to the sky at night and after long long winter first time this year I saw so bright stars ...and there wasnt lights in the city, was so dark...that moment was so incredible...%)))

Kelionė...

Kelias, kuriuo einu, nežinia trumpas ar ilgas?
Ar jame daug duobių ir nelygumų?

Ar jis siauras, ar platus?

O gal tobulas ir nepakartojamai gražus?

Vingiuotas, su pakalnėm ir pakilimais.

Nors niekas nepasakys, koks tas kelias bus,

Bet žengiant juo, žingsnis po žingsnio, bėgant ar šoliuojant,

Pavargus nuo kelionės einant juo tik stabtelėti belieka.

Atsigręžti atgal, pažiūrėti į priekį, kad jis dar nepasibaigė

Ir, kad tavo kelias nepakartojamas,

Nes jis vienintelis toks bus...

Kaip laikas keičia žmogaus suvokimą...

Šiandien galbūt jau trečią kartą per savo gyvenimą paėmiau į rankas Antuano de Sent - Egziuperi knygą "Mažasis princas". Aišku vienu prisėdimu ji ir perskaityta, kitaip ir būti negali. Knyga gerai žinoma daugumai žmonių, jei neskaitę jos, tai apie šią knygą bent girdėję tikrai. Pirmuosius du kartus ją skaičiau mokykloje, tik sunku atsiminti kurioje klasėje, gal penktoje, o gal ir aukštesnėse. Esmė tokia, jog mokykloje "Mažojo princo" istorija buvo perskaityta, nes to reikalavo lietuvių kalbos mokytoja. Gerai atsimenu, kaip nemėgdavau aš ir mano klasės draugai, kada mokytoja užduodavo namie skaityti knygas, o tuo labiau dar interpretuoti tekstus, atsakinėti į kažkokius mums nesuvokiamus klausimus, "kapstytis giliai" tekste, sukti galvas, kaip čia į tą tekstą žvelgti, kad ir taip čia viskas aišku, paprasta istorija ir tiek, iš kur tie sunkūs klausimai dar iškyla, atsakymų tekste tai nėra. Todėl ir nemėgsta vaikai lietuvių kalbos, o gal tiksliau jos mokytojų :DDD. Vaikystėje truputėli būdavo nedidelė kančia skaityti knygas ir gilintis į jas, ką kūrinio autorius turėjo omenyje rašydamas. Džiaugiuosi, jog dabar, pastaruosius 5 metus knygų skaitymas tapo malonumu, tai laisvalaikis, "proto maitinimas", atgaiva sielai!!!!

Grįžtant prie "Mažojo princo" knygos, pamenu, kad būdama vaikas, šią istoriją perskaičiau kaip pasaką, kuri man nepaliko didelio įspūdžio. Tuo metu tikrai būčiau galėjusi pasakyti, skaičiau ir geresnių pasakų, kaip "Raudonkepuraitė", "Undinėle" ar kokie "Trys paršiukai". Tačiau šįryt, paėmusi į rankas dar kartą šią ploną knygelę su išspausdinta nuostabia istorija viduje ir perskaičiusi ją, visiškai kitaip po šitiek metų suvokiau, ką autorius turėjo omenyje rašydamas knygą "Mažasis princas", kurią A. de Sent - Egziuperi paskyrė: "savo geriausiam draugui - vaikui, kuris kitados buvo tas suaugęs žmogus. Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai (Tik nedaugelis tai atsimena)."

Kaip gali viskas kitaip susidėlioti galvoje, kai tu tik perskaitai tekstą taip kaip jis parašytas ir kai bandai kitaip jį skaityti, bandydamas žodžiuose įžvelgti tikrąją, užslėptą prasmę. Žmogaus suvokimas keičiasi kasdien, tik deja, gaila, kad kiti žmonės nesistengia to atrasti savyje...ir toliau į viską žvelgią paviršutiniškai. Labai įstrigo knygoje parašyta mintis: "matyti galima tik širdimi. Tai kas svarbiausia nematoma akimis". Manau, jog ir aš matau ne tik akimis...

"Grožį matyk giliau, akimis, kurios yra sieloje. Neteisk kito, jei negali teisti savęs, nes tai yra sunkiau padaryti. Jei sugebėsi gerai teisti save, tuomet esi išminčius. Iš kito reikalauk tik tiek, kiek jis gali duoti". Tai tik keletas nuostabių minčių, kurios sukasi galvoje perskaičius šią nuostabią pasaką apie GYVENIMĄ...

Gyvenimas...

Paklausyk, kaip paukščiai čiulba
Pačio pavasario vidury.
Pažiūrėk, kaip gėlės žydi,
Toli lauko pakrašty.
Palytėk ta mažą miela padarėlį,
Kupinom gyvenimo džiaugsmo akimis.
Įkvėpk tyro oro gaivos,
Kuri tau leidžia suprasti, kad dar gyveni.
Nebijok pravirkti, kai tyros ašaros riedės
Iš tavo mėlynųjų ežerų.
Šypsokis, kai laimė tave aplankys,
Palikdama nuostabią akimirką atminty.
Pajusk tikrą gyvenimo palaimą,
Kiekvieną dieną pabundant ir užmiegant,
Patekant ir leidžiantis saulei;
Užsižiebus milijonui žėrinčių žvaigždžių.
Pagauk tą krentančią žvaigždę,
Kuri įkvėps svajonei.
Surask, patirk, išgyvenk tik tai,
Kas sustiprins, įkvėps gyventi.
Mylėk gyvenimą – juk jis toks nuostabus!
Ar užuodi jį, ar matai, ar girdi?
Tad prisiliesk prie jo...koks jis nepakartojamas ir mielas!

J.S.